Žolės mirė. Tegyvuoja žolės!

Kovo mėnesį prisigalvojome visokių naujų mūsų žolynų narių, balandį juos sėjome, daiginome, o gegužės mėnesį kraustėme į nuolatinę jų gyvenamąją vietą – Lauką (iš didžiosios L, nes taip nurodoma tiksli vieta, o ne vidaus antonimas – laukas).

Dabar, kai tos kitos – piktosios – žolės apsiraizgė aplink gerąsias, teko pastarosioms praskinti kelią į šviesą ir tuo pačiu atlikti reviziją bei surašyti nekrologus.

Taigi:

Citrinžolė. Anksčiau neišbandyta. Sudygo pakankamai dideliu procentu, o lauke parodė špygą. Kai kurios vis dar gyvos, bet išsilaikiusios tokio pat dydžio, kaip ir buvo išneštos. Kaip Fredas ir sakė – nieko nebus.

Rozmarinas. Pernai pamirštas, šiemet tiesiog nusprendė mus ignoruoti. Nesudygo. A nei kiek.

Monardos. Sudygo gražiai ir, panašu, lauke jaučiasi puikiai. Tiesa, kol kas auga lėtai, bet mes joms spaudimo ir nedarysime – kiekvienam juk savas tempas.

Žemuoginiai špinatai. Sudygo išties gausiai. Panašu, kad ir lauke jiems patiko. Bet ir jie kažkam krito į akį. Dar daugiau – tas kažkas juos tiesiog įsimylėjo, kad panoro suvalgyti. Taip jie ir pūpso, nei gyvi, nei mirę. Apgraužtieji.

Juozažolės. Dygo gerai ir pridygo daug. Ir lauke joms smagu. Auga, stiebiasi.

Pankolinės kinmėtės. Kaip ir juozažolės, tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Na ir mus užkrečia tuo pačiu.

Šalavijai. Nuostabieji šalavijai. Kaip ir praeitais metais, šie dygo puikiai, lauke jaučiasi savi ir jau stiebiasi į viršų.

Pernykščiai čiobreliai, raudonėliai ir šalavijai – tiesiog pasigėrėjimo verti. Taip ir norisi juose išsitiesti ir įkvėpti giliai giliai. Na o šiemetiniai čiobreliai į lauką kraustosi tik dabar – jie pakliuvo į antrąjį šio sezono daigyklų traukinį.

Netrukus, jau visai netrukus, antramečiai mums dovanos ir savo pirmąjį derlių.

Ach, ta čiobrelių arbata, tas šalavijų vanduo!