Dažnai manęs klausia – ar nepavargsti? Teisingiau, dažniausiai neklausia, o teigia su didžiule užuojauta balse – “tai labai pavargsti…” O aš ir atsakau – “Pavargstu ir tuo džiaugiuosi!”.
Pradėkime nuo pradžių – nuo įrašo pavadinimo. Jame atsirado visiškai netaisyklingas žodis „pasivargti“. Bet jis atsirado ne be priežasties. Sangrąžos dalelytė -si suteikia žodžiui visai kitą prasmę. Apie tą prasmę mes čia ir pašnekėsime.
Dažniausiai nuovargis asocijuojasi su sunkumu, su kažkokia galbūt netgi prievarta. Kaip kartą pasakė draugė, jei pavargai veikdamas kažką, tai jau nebeturi jėgų ir noro veikti kažką kitą. Ir taip, tai yra tiesa. Pavargti nematant prasmės ir negalėti vėliau užsiimti kažkuo kitu, prasmingu, yra sunku. Labai sunku. Tokiu atveju jautiesi tiesiog nuskriaustas.
Bet daugelis mūsų esame patyrę tą gerąjį nuovargį. Kai kurie mėgstame žygius – pėsčiomis, dviračiais ar valtimis. Kiti bėgame maratonus, o jei ir ne maratonus, tai išdidžiai skelbiame per Endomondo savo nubėgtus kilometrus ar mylias. Dar kiti vykstame aktyvių atostogų – po kalnus, po dykumas, o gal gaudome vėją ar kaustome slides.
Ir štai po gerų aktyvių atostogų su pasididžiavimu likusiems namie teškiame – štai dabar reikia tikrų atostogų. Slidinėjimo kurorte keliamės anksti ryte, skaudamais raumenimis, kad ir vėl kuo greičiau nusivarytume nuo kojų. Pasiekus finišo liniją, kad ir kokia ji bebūtų – tikra ar menama – euforija yra tokio masto, kad visą nuovargį lengvu mostu bloškia šalin. Bent jau kokiam pusvalandžiui ar valandai.
Ir štai čia atsiranda skirtumas tarp žodžio pavargti ir nežodžio „pasivargti“. Kai bukai pavargsti, esi piktas ir liūdnas, ir nusivylęs. O kai pasivargsti, arba pavargsti SAU, dėl SAVO tikslo, dėl SAVO idėjos, esi kupinas jėgų, įkvėpimo. Atrodo, kad čia pat galėtum ir vėl viską pakartoti iš naujo. Nors kinkos dreba. Nors padėjus galvą ant pagalvės akimirksniu užmigsi.
Ir ta diena, pusdienis, valanda, o gal netgi visa savaitė, kuri tavo jėgas išsunkė iki paskutinio lašo, atrodo kaip geriausia diena, geriausias pusdienis, valanda ar savaitė, kuri tik galėjo nutikti visoje paralelinių gyvenimų matricoje.
Tai štai. Mūsų žolynai, sodai ir darželiai. Mūsų akmenynai, ąžuolynai ir riešutynai. Ir net švarios mūsų miškų pakelės, grioviai ir ežero prieigos. Visa tai yra SAU. MUMS. Ir kai pats renkiesi, ką gi šiandien veiksi. Ir kai pats matai tą džiuginantį rezultatą. Pavargimui vietos čia nėra. Čia tik pasivargimas – tas saldus nuvargis su euforija.
Ir nepameluosiu sakydama, kad vienas iš geriausių dalykų gyvenime yra eiti miegoti pavargusiu kūnu ir ramia galva.
Labanakt.