Paprastai triušiai valgo. Visą dieną valgo. Dar tupi kamputyje. Klausosi čiulbančių paukščių. Būna, išsigąsta ko, tai tik trept trept kojyte, ir, žiūrėk, vėl valgo. Tiesa, jei ponaitis Pietūs su dama Vakariene (nepykite, juodas humoras padeda siekiant neprisirišti) apsigyventų kartu, dienotvarkė akivaizdžiai atrodytų kitaip 🙂
Taigi taip atrodo mūsų pirmųjų – Japonijos – triušių dienos.
Atvyko mūsų Japonai pas mus balandžio 11 dieną, t. y. jau daugiau nei prieš mėnesį! Patyrusiam augintojui, tai, matyt, niekis. O mums – didelis džiaugsmas! Kad ir laukėme, kad ir skaitėme, jautėmės tarsi įmesti į vandenį ir buvome pilnomis baimės akimis – ar viską gerai padarysime, ar narvai tiks, ar maistas tiks, ar nieko nepražiopsosime. Žinia, ir dabar, ir ateityje gali visokių nutikimų būti (ptfu ptfu ptfu per kairį petį), bet tas sukakęs mėnuo mums įkvepia pasitikėjimo. Na ir bent minimalios patirties auginant triušius!
Triuškiai (ne, čia ne gramatikos klaida, čia epitetas) atvyko iš Vakarų – iš Renatos. Berniokas gimė 2016.09.11, taigi šiai dienai – 8 mėnesių amžiaus, o mergiotė – per šventes – 2016.12.24, tai šiandien beveik 5 mėnesių.
Prisigaudėme visokių nuomonių skiepų klausimų ir nusprendėme ‘tėtukus’ skiepyti. Tad balandžio 29 dieną darėm bakst ir bakst (anksčiau nepavyko, tad geriau jau vėliau..). Kol kas dėl vaikų skiepijimo esame nusiteikę labiau neigiamai, bet kur čia planuosi, kai tiek iki tų vaikų, tiek dar ir iki jų gaminimo marios laiko!
Šiandien smalsumas mus nuvedė prie svarstyklių. Kad jau triušių dresavimu neužsiimame, tai paleisti jų vienų nesiryžome.. svėrėmės kartu 🙂 Rezultatai – mergiotė 2.3 kg, o vaikis 2.9 kg.
Pagal kolegų Triušiukų slėnio puslapyje skelbiamą informaciją, augimo ir vystymosi kontrolinė lentelė atrodo taip:
|
Amžius, mėnesiais |
1 |
2 |
3 |
4 |
5 |
6 |
7 |
8 |
Suaugęs |
|
Svoris, kg |
0,5 |
1,0 |
1,8 |
2,5 |
2,9 |
3,2 |
3,5 |
3,7 |
3,7-4,6 |
Taigi mūsų mažučiai išties yra mažučiai, lyginant su standartu (tiesa, mažiausias veislei/suaugusiam leistinas svoris – 2.75 kg, tai kaip ir neprasilenkiam). Pasikonsultavom vėlgi su Renata, ir, panašu, kad be kombikormo tai yra normalu…
O kodėl be kombikormo? Negaliu pasakyti nieko blogo apie jokius kombinuotus pašarus, nes, tiesiog, per mažai jais domėjausi. Kadangi triuškius auginame pagrinde sau, tai kažkaip norisi, kad jie gyventų kiek galima švariau, be visokių priedų, kurie jiems nebūtini. Taigi jiems duodame grūdus, šieną, medžių šakeles, daržoves ir, žinoma, žolę! Pagaliau ir pas mus ji sužaliavo, tad mažiams atėjo šventė kasdieninė! Tai kaip su tokia dieta, matyt, svorio rekordų ir nematysime 🙂
Mūsų Japaškos – tikri bailiukai. Bet tai jiems nė kiek nesukliudė įvaryti baimės nei mūsų šunims, nei mums patiems. Šunims – pirmų pasimatymų metu. Triuškis tik barkšt kojele – šuo kaip šoks du metrus į šoną! Tiesa, greitai susipažino ir apsiprato. O štai mes mergiotės vos nepaleidome į mišką ganytis. Mat pirmomis dienomis jie gyveno šunims skirtuose kelioniniuose narvuose, kur, kaip paaiškėjo, viena anga buvo gerokai didesnė nei mažajai triuškei reikia pralįsti. Viskas nutiko taip greitai, kad net supanikuoti nespėjome! Ir žinoma, didis džiaugsmas, kad ji pasirinko likti pas mus!