Kaip ir kiekvienas, turintis bent mažą darželį (ar tik gėlyną balkone), taip ir mes šiuo metų laiku daugiausiai krapštomės lauke. Kompiuteris – tas mielas geras draugas – buvo kuriam laikui pamirštas. Bet štai, nuvalome dulkes, ir vėl mes čia. Taigi šiandien – apie pastarojo mėnesio džiaugsmus ir ašaras.
Per Velykas turėjome talkos ir skiepijome obelis bei vyšnias. Rodėsi, kad labai vėlu, bet kad anksčiau nepavyko, tai rizikavome. Kol kas galutinai rezultatus skelbti tikrai per anksti, bet… panašu, kad nebus visas darbas nuėjęs niekais. Galbūt tas vėlyvas ir chaotiškas pavasaris, bent šioje srityje mums pasitarnavo – skiepai skleidžia lapelius ir, labai norisi tikėti, gyvens!
O štai mūsų vizija apie moliūgų plantaciją bliūkšta… Juos sudaiginome gana anksti. Deja, gerokai per anksti. Dėl gręsiančių (ir realiai buvusių) šalnų jų vis negalėjome išnešti į lauką, tad jie nieko sau nelaukę ėmė ir peraugo. O štai išnešti laukan (paskutinį savaitgalį) šiąnakt buvo užklupti šalnos. Vaizdas liūdnas. Kiek dar turime sėklų, kišime dabar tiesiai į dirvą ir tikėsimės, kad jie spės užderėti.
Apyniai, tas įdomusis šio sezono projektas, krito prieš šalnos gniaužtus nelygioje kovoje. Jei tas mažas daigelis išgyvens, teks statyti jam paminklą.
Daugelis daugiamečių žolių į šalnas numojo ranka – joms nė motais. Deja, vienas čiobrelių plotas nebeatsigavo po žiemos… Panašu, kad būsim netinkamai juos palikę žiemoti.
Lazdynai, panašu, peržiemojo neblogai, nors skaičiuoti dar ankstoka. Graikiniai riešutai, kita vertus, matyt, visi keturi bus nurašyti dievams. Įvairūs krūmai išsilaikė gerai. Kai kurie jau ir žydi (tiesa, šiandien nepažiūrėjau, ar nenušalo). Avietės pakeitė savo gyvenamąją vietą. Joms į kompaniją netrukus atsikraustys kelios gervuogės ir pora geltonųjų sesių. Taip pat atkeliaus ir saujelė erškėčių – nepamainomų daugelyje arbatų.
Jums gal juokas, bet mes didžiuojamės savo mažyliais pomidorų daigais. Jie turi dar visas 15 dienų įrodyti, kad būtent jie yra verti geriausių augimo vietų (vėlai daiginti, vėlai ir pasieks daigo brandą). Panašioje stadijoje ir kiti – agurkų, arbūzų, įvairių žolių daigeliai. Belieka jiems duoti dar laiko.
Pražydo pienės, pagaliau, ir pas mus. Teks eiti rinkti žiedus pienių vynui. O obuolių sidras, kuriam panaudojome pernykštes neišgertas sultis, jau subėgo į butelius ir laukia brandos.
O mūsų triušiai gyvena, auga ir mėgaujasi šviežia žole.
Apie viską taip trumpai, o apie kai ką bus ir plačiau 🙂