Oi, pamokytų mane žurnalistikos ekspertai, kaip, šiukštu, nevalia atskleisti pagrindinės žinutės įrašo pavadinime. Bet click’ų mes nesivaikome, o ir procesą dažnai vertiname kur kas labiau nei vien tik rezultatą. Tad taip – Simo apyniai gyvi. Visi šeši. O iš kur, kodėl ir kaip jie išvis atsirado Labanore – čia jau mikliname pirštukus ir suvedinėjame kronikas.
Taigi, buvo paskutiniosios kovo dienos. Gėrėme paskutinę kavą vieną iš paskutinių mano vakarų anoj pusėj jūros. Plepėjome su bičiuliu lankininku, naminio alaus mėgėju, gamintoju, Bravoro kalno papėdėje įkvėpėju. Plepėjome ir apie ūkį, apie planus, vizijas. Štai tada Kim Rune ir pasėjo apynių mintį mūsų galvose. Tiesa, tą vakarą mintis tebuvo visiška abstrakcija – ne planas, ne vizija, tiesiog ore kabanti galimybė.
Ir jau kitą dieną mintis virto tikslu. Nes tuo pat metu, kraunantis lagaminus, jau galvojome apie seniai bematytą Simą. Simą, su kuriuo greitai pasimatysime. Simą, kuris netrukus švęs gimimo dieną. Ir viskas susidėliojo į savo vietas – Simo apyniais rūpinsis Labanoro aura, o derlių rinksime (o gal ir virsime?) kartu 🙂
O pasirodo – ne taip jau paprasta tų apynių daigų gauti. Bent jau Lietuvoje. Tad puolėme ieškoti įdomesnių veislių užsieniuose. Čia pasiūla didžiulė (valio!), tik štai laikas – visai netinkamas… Taigi vėl grįžome prie Lietuvos. Suprantama – apyniai mūsuose auga daug kur ir bet kur. Bet mes linkę į veislinius augalus (gyvūnus – taip pat). Juk gera žinoti, ko gali tikėtis.
Botanikos sodas padėti, deja, negalėjo. Apynių guru – K. Obelevičiaus – pasiekti nepavyko. Interneto paieškos rezultatų nedavė. Nusviro rankos, ir atrodė, kad nieko jau nebus, bent jau kol kas. Ir štai, vienoje paieškoje atsirado Aivaras nuo Kauno. Taip – apynių greičiausiai bus, jei liks 🙂 Trijų rūšių. Praneš po mėnesio. Valio!
Ir išties – nepraslinkus keturioms savaitėms, sulaukiau telefono skambučio. Apynių tikrai yra! Kalbai pasisukus apie geografiją, atsirado ir sprendimas – mūsų daigeliai jau kitą dieną atkeliavo į Gintaro barą Molėtuose! Ir nors su Aivaru taip ir nesusitikome, džiugu bent virtualiai su tokiu žmogumi bendrauti – ieškančiu sprendimo, siūlančiu variantus, besilaikančiu žodžio.
Lietui lyjant daigai įsitaisė Lauke. Į dangų pasistiebė kopėčios. Pakibo ir užrašas – Simo apyniai. Širdyje įsitaisė džiaugsmas.
Ir užėjo šalnos.
Apyniai krito. Vienas po kito. Liko vienas vienintelis mažas gyvas daigelis – vienintelė viltis.
Bet ėjo laikas, šalnos baigėsi, švietė saulė ir lijo lietus. Ir jie – tie Simo apyniai – vienas po kito pradėjo rodyti norą gyventi. Nedrąsiai, pamažu, bet įtikinamai – jie gyvi.
Ir tik šią savaitę paskutinis – šeštasis – daigas nusprendė – jis irgi gyvens. O ta nuostaba mano veide! Penktadienį styrojo jau prieš mėnesį kvapą atidavęs nudžiuvęs kotelis, be jokio gyvybės ženklo. O jau antradienį – žalias, ryškus ir stiprus apynys!
Ir vėlgi džiaugiasi širdis. Ir vis dar nėra aišku, kas iš to išeis. Bet kad ir koks bebūtų rezultatas – procesas juk svarbiau 🙂