Svarbu suprasti, kad šis įrašas nebus nei instrukcija, nei patarimas, kaip ir ką daryti. Tai bus pasakojimas, kodėl ir ką darome mes savo eksperimentiniame šeimos ūkyje.
Kaip mano matematikos mokytoja senais laikais sakydavo – nesvarbu, koks sprendimo kelias, svarbu, kad rezultatas teisingas. Tai, žinoma, būdavo taikoma man, išvedinėjančiai savo aritmetikos formules.
Matematika čia ne prie ko, tačiau kelias iki spredimo laikyti triušius, mažų mažiausiai netipinis.
Kai prieš porą mėnesių D neapsikentusi pasakė, kad pagaliau reikia išnaikinti TĄ krūmyną ir toje vietoje padaryti ką nors naudingo/gero/gražaus, kažkur giliai galvoje pradėjo dygti mintis. Mintis auginti triušius. Ta pati mintis, kurią gerokai seniau D buvo atmetusi dėl laiko stokos. Bet dabar mes juk laiko turėsime!
Kai mintis apie triušių auginimą prasikalė į paviršių, įvertinome, kad vieta yra puikiai tam tinkama:
-
ji yra pakankamai uždara ir apsaugota nuo vėjų. Aplinkui auga lapuočiai ir spygliuočiai, kurie šią užuovėją ir sukuria.
-
net ir karščiausią vasaros dieną ten būti malonu – tiesioginius saulės spindulius dengia aukštų medžių lapija.
Pasidomėjus pasidarė aišku, kad triušiai gali gyventi lauke žiemą – vasarą. O tai mus labai nudžiugino – nes nei tvarto, nei pašiūrės mes neturime. Po ilgų pokalbių su sena bičiule Enrika, užsiimančia veisliniais triušiais pajūrio krašte, sprendimas, pasirodo, prisiėmė pats.
Na ir kam mums tas triušių auginimas? Visų pirma, norime užsiauginti mėsos sau. Nesame šimtaprocentiniai sveikuoliai, bet turėdami pasirinkimą, visada mieliau renkamės sveikesnį variantą. Triušiena – vienas geriausių pasirinkimų šiuo klausimu.
Visų antra, jeigu triušių auginimas ir veisimas mums tiks ir patiks, galbūt tai bus viena iš rimtesnių mūsų ūkio veiklos krypčių.
Na ir visų trečia, žinoma, nuo ko viskas ir prasidėjo – reikia gi išnaikinti TĄ krūmyną ir užimti jį kažkuo geru, mielu ir pūkuotu!